Rugpjūčio 5 d. sportiškai, kultūringai ir su kūrybiškai teatralizuotu pristatymu paminėjome knygos „Sename dvare” pirmojo publikuoto leidimo šimtmetį.
O viskas prasidėjo nuo Žlibinų kultūros centre išklausytų skautų vado Žydrūno Pilitausko pamokymų, kaip taisyklingai eiti važiuojamąja kelio dalimi, žygeivių taisyklės ir smagus susipažinimas maloniai ir linksmai nuteikė visus žygeivius, ir visi kartu, tvarkingai iškulniavome į rašytojos, Šatrijos Raganos, gimtinę. Tiesa, turiu paminėti, kad šypsenos baigėsi kai pėdinant žvyrkeliu tekdavo prasilenkti su važiuojančiomis mašinomis, traktoriais ir autobusais. Žvyro dulkių skonį pajutome visi. Ėjom ir vis svarstėm, kaip seniau žmogeliai tokiais keleliais, dulkių debesy, kasdien pėsti eidavo į darbus, pas draugus ir gimines, vaikai į mokyklas, sekmadieniais į bažnyčias? Sunku, tikrai sunku eiti žvyrkeliu karštą vasaros dieną, bet nuotaika iškart pasitaisė priešaky pamačius nuostabų žirgą ir vežimaitį pilną prikrautą dobilų su dviem nuostabiais vadeliotojais, kurie pasisiūlė pavėžinti. O jetau, kiek visiems tai suteikė laimės, bet trumpam ir ne visiems, nes netilpome visi žygeiviai, žirgas ir vežimaitis vienas, o mūsų ciels būrys. Nepatikėsit, bet Žlibinų jaunimas pasirinko eiti pėsti ir užleido savo vietas pavargusioms ciocytėms, jaunystės prisiminimams atgaivinti. Na, o jau mes iš tos laimės net nežinau kokiu turbo greičiu susirangėme į dobilų vežimaitį ir linksmai riedėjome kaimo keliuku iki skautų įkurtos skautiškos Baltučių sodybos. O jetau, kaip buvo smagu.
Atvažiavę į skautų sodybą sulaukėme pareinančiųjų pėsčiomis ir visi kartu apžiūrėjome, kaip skautai čia puikiai tvarkosi, pasipildėm buteliukus šalto vandens ir vėl leidomės į žygį, kas pėsčiomis, o kas su žirgo vežimu vežamas. Žinoma, svečiai į vežimaitį, o mes žlibiniškiai su skautų vadais per pievas, per suartus laukus, per miežius ir miškus išpėdinom pėstute ir greitu žingsniu, naiviai tikėjomės aplenkti vežimaitį, važiuojantį keliuku ir rašytojos Marijos Pečkauskaitės gimtinėje atsirasti pirmiau nei važiuojantieji.
Buvusioje dvarvietėje visus su stebuklingo šaltinio vandeniu pasitiko kūrybiškiausios Plungės rajone gyvenančios moterys, tai Irena Stražinskaitė-Glinskienė ir Adelė Daukantaitė su nemažu būreliu, atvykusių Šatrijos Raganos kūrybos gerbėjų.
Kuriančių moterų poezijos pristatymo vakaras prasidėjo įspūdingai. Žlibinų bibliotekininkė papasakojo apie čia kadaise buvusį dvarą, Žlibinų kultūros centro direktorė trumpai pristatė rašytojos Marijos Pečkauskaitės biografiją ir visi susižavėję klausėmės Plungės literatų klubo „VINGIORYKŠTĖ” narių Adelės Daukantaitės ir Irenos Stražinskaitės-Glinskienės kūrybos posmų bei Plungės skaitančių moterų klubo „TEBŪNIE ŠVIESA” narių skaitomų ištraukų iš knygos „SENAME DVARE”. Kaip buvo viskas gražiai sustyguota, paskaityta, suvaidinta ir pristatyta, tiesiog – nuostabu.
Po kūrybos gelmių versmės visi mėgavomės fantastiško skonio Broniaus virta koše, skautų kepta duonele ir Žlibinų kultūros centro ant laužo virta kvapnia šokoladinių mėtų arbata. Buvo taip gera, kad nenorėjome skirstytis namo, pasodinę rašytojos garbei, jos taip mėgstamų baltų rožių krūmelį, dar šnekučiavomės, juokėmės ir kūrėme Šatrijos Raganos paminėjimo planus ateičiai.
Nuoširdžiai dėkojame literatėms Adelei Daukantaitei ir Irenai Stražinsksaitei-Glinskienei už savos kūrybos gelmių atvėrimą ir pristatymą visiems, visoms skaitovėms už paskaitytas „SENAME DVARE” ištraukas, Žlibinų bibliotekininkei Aldonai Lučinskienei už papasakotą dvarvietės istoriją ir surengtą nuotraukų parodą rašytojai Šatrijos Raganai atminti, Skautų vadui Žydrūnui Pilitauskui ir visiems kartu buvusiems skautams už fantastiškai suorganizuotą žygį ir skautiškos BALTUČIŲ SODYBOS aprodymą, Andriejui Petreikiui už suruoštą pavežėjimą žirgu ir jo sūnui su žmonele už puikų vadeliojimą, Broniui už nuostabiai skanią košę, Žlibinų seniūnijos kolektyvui už pagalbą ruošiantis paminėjimui ir padedant viską parsigabenti po jo, Ingai Bumblauskaitei už skaniąją naminę duonelę, Linai Petreikienei už pasiaukojimą laistyt, pasodintą rožės krūmą iki pirmųjų šalnų, na ir žinoma nuoširdų ačiū tariame visiems žygeiviams ir paminėjimo dalyviams už šauniai kartu praleistą vakarą.
Sakoma, kad visi, kas dažnai minimi yra gyvi, jei ne fiziškai, tai mininčiųjų širdyse. Tai tikimės ir mes, kad šios nuostabios moters, Marijos Pečkauskaitės, nepamirš ilgai ir jos idiliška kūryba bei gyvenimo būdas bus pavyzdys augančioms kartoms. Ir taip mėgstamos mamatės rožės šioje dvarvietėje žydės kasmet vis gausiau ir gausiau.
Daugiau renginio nuotraukų kviečiame pamatyti Žlibinų kultūros centro „Facebook” puslapyje.
