Dažnai į mišką išeiname su aiškiu tikslu: pavedžioti šunį, pririnkti grybų ar uogų, nusikirsti malkų. Tikslas tampa vedamąja jėga, o miškas – tik fonu, aplinkybe, padedančia tą tikslą pasiekti. Kartais ši aplinkybė tokia stipri, kad net užgožia patį tikslą, tačiau vis tiek retai betiksliai išsikrapštome iš namų.
Sekmadienį leidomės į kitokį nuotykį. Miško maudynės keičia suvokimą, kodėl esame miške. Jos kviečia sustoti, pabūti, patirti, leisti miškui būti ne fonu, o veikėju. Jos padeda ne „daryti“, o būti.
Gidė Lina Kerpauskaitė jautriai ir su humoru vedė mus per šią patirtį: leido sustoti, išgirsti, užuosti, būti pasirūpintiems, būti užlietiems miško, prie jo priartėti..
Taip pat simboliškai atidarėme Igno Končiaus 140-ąsias gimimo metines. Braidėme pusnynais visai šalia jo tėviškės takų, ieškojome koplytėlės, žavėjomės, koks platus ir įvairus buvo šis kraštietis savo mintimis ir idėjomis. Lyg pats miškas.
